Vertimai

Jūrų žvaigždė

 

Jūrų žvaigždė ne iš tos

Atšiaurios karalijos kur viešpatauja planetos

Lediniai šviesuliai begalinėj tyloj

Mechaniškai skriejančios kometos autistės

 

Jūrų žvaigždė priklauso

Žemei ir vandeniui bei jų tarpiniam būviui

Veik neįžiūrimam apsiblaususioms mūsų akims

Bangos vaikštinėja, Nemo, o dulkės plaukia

 

Kartais regiu ją iš savo kalnų aukštumų

Ir vaizduojuos, kad vien dėl to

Mano žvilgsnis pavirsta galingu švyturiu

Laivams kuriuos seku už begalės kilometrų

 

Jūrų žvaigždė kurčia

Akla bežadė it bekūnė

Be atvangos sustingusi bejausmė

Miela tik iš atstumo, kurio pačiai neįveikti

 

Jūrų žvaigždė prakaituoja ir verkia

Visu kūnu spjaudosi jūra

Bet šią išsineša su savimi, kad išliktų puošni

Kad visa ja spindėtų, iš jos išplėšta, atimta

 

Kartais jaučiu ją iš savo kalnų aukštumų

Ir paliepiu, kad vien dėl to

Su ja verktų mano pušys, vandenis šiaušiantys vėjai

Ir simetriški povandeninės šviesos siluetai

 

Jūrų žvaigždė dar gyvuoja

Kaip didelė paslaptis niekutis už tris sū

Vasaros atostogų trofėjus vaiko sugautas laimikis

Statulėle apsimetantis daikčiukas augalas penkiom kojom

 

Jūrų žvaigždė atvirkščiai nei galėtum tikėtis

Gyva be gyvybės nei auka nei medžiotoja

Lėta it sapnas šiurkšti lyg krūmas

Ji akmuo išskobtas iš tūkstančius kartų bangų gožos liežtų uolų

 

Kartais girdžiu ją iš savo kalnų aukštumų

Ir sapnuoju, kad vien dėl to

Mano persimainęs kūnas išsitiesia ir šliaužia

Nuo iškiliausių žemės smailių iki pat jūros dugno trokšdamas ją apsivyti

 

Jūrų žvaigždė tam sulėtintam pasauly

Maitinasi laiku ir apatija

Laukimu ir visiškai miglota viltimi

Visa ko neturėjimu biologiniu lygiu

 

Jūrų žvaigždė išsipučia

Ir susitraukia pagal potvynius ir atoslūgius

Jai vis viena akimirka sekundė amžius ji tiesiog sprendžia

Kokiu ritmu judės galūnės, kokia bus jos padėtis erdvėje

 

Kartais juntu ją iš savo kalnų aukštumų

Ir viliuosi, kad vien dėl to

Pilkai žalių mano uolų samanos tos fraktalinės būtybės

Bus pasirengusios bet kada atgimti vandenyno dugne

 

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008

————————————————

————————————————

 

Sofijos namai

 

Jie visi atsistojo

Stovėjo prieš pažeme sliuogiantį vėją

Kurs leidos nuo kalvų

 

Jie atsistojo ir nusišypsojo

Aukštos žolės kuteno blauzdas

Jų žvilgsnius lyg magnetinis akmuo

Traukė nebematomos žvaigždės

 

Jau buvo sušvitę

Ir toji diena priklausė dangui ir pievoms

 

Pats jauniausias iš visų

Pažvelgė į kitus ir tarė:

„Eime!“

 

Ir visi patraukė sutrūkinėjusiu keliu

Kursai glaustės prie nuožulnių didingų ganyklų

Įkopė į kalvą ir priėjo tarpeklį

Ribą tarp žemės ir dangaus

 

Šiek tiek vyresnis už patį jauniausiąjį

Glostė banguojančią žolių jūrą

 

Tą dieną kvepėjo lapija

Pūdymu

Kvepėjo vėju o tada dangumi

 

Trečias pagal eilę iš jauniausiųjų

Įkvėpė ant šakų įkalintų lapų plevenimo

Ir supratęs, kad dabar jau amžiams įsimins šį kvapą

Visiems tarė: „Pro čia“

 

Ir nėrė į žemiau telkšančio šešėlio klaną

Pranerdamas taip, kad nesusiteptų

 

Kiti pasekė įkandin ir priėjo

Saulės nušviestą proskyną

Šviesos ir šilumos skritulį

 

Tasai, kurs buvo vos keletu mėnesių vyresnis už ankstesnįjį

Lytėjo kraštinius proskynos medžius ir glaudė prie jų skruostą

Jų kamienai buvo nelygūs ir šiurkštūs

Šiaurės pusėje šalti, išties šalti, o pietų pusėje, atvirkščiai, šilti

 

Kiti gi skynė ir valgė gervuoges

Vienas kitas tiesiog žiūrėjo ir laukė

 

Kai visi vėl patraukė į kelią

Tie, kurie lig šiolei kalbėjo

Visai atrišo balsus ir ėmė dainuoti

 

Juos išgirdę, visi lig šiol drauge ėję koja kojon,

Lygiai taip pat atsipalaidavo ir leidosi šokti

O kai išbrido iš miško

Niekas nebūtų galėjęs jų palaikyti gauja banditų

 

Tasai, kurs buvo jauniausias iš trijų vyriausiųjų

Sustojo ir tarė: „Žiūrėkit!”

 

Iš netolies plytinčio horizonto sklendžianti šviesa

Iš apačios apšvietė miestelio varpinę

Paskui pakilusi viršum jos smailės skaidrino dangų

 

Jie įveikė griovius kabindamiesi už šaknų

Įsitverdami į lazdynus klupinėdami ant akmenų

Praėjo pro žolę rupšnojantį arklį ir šiam į ausį sušnabždėjo: „Čigone“

Perbrido upeliu virtusią upę

 

Antrasis pagal amžių iš vyriausiųjų

Buvęs pats išmintingiausias, nuo visų atsiliko

 

Jis nuskynė žiedą miške už gyvuliškumą

Antrąjį žiedą nuskynė tekančiam vandeny už gyvybę

Trečiąjį kapinėse už mirtį

 

Paskui dar vieną municipaliniam gėlyne

Už prijaukinimą

Dar vieną ir dar keletą žiedų nuskynė kitose vietose

Ir visus juos sudėjo į įvairiaspalvę puokštę

 

Visi apsišarvavę kantrybe laukė tos dovanoti skirtos puokštės

Nes priešpaskutinis gerokai užtruko, bet galų gale atėjo

 

Žiedinėje kryžkelėje jie pasuko į kairę

Ir nusileido gatve žemyn

Langinės buvo uždarytos miestely viešpatavo tyla

 

Jie atpažino vietą gatvelėje iš dešinės

Slysčiodami ant žvirgždo, nuklojusio suskeldėjusį asfaltą

Tyliai priėjo prie akmeninio namo

Ir uždėjo rankas ant geležim kaustytų durų

 

Vyriausias iš visų tarė: „Čia!“

Nes būtent čia visi ir keliavo

 

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008

————————————————

————————————————

 

Kambarys

 

Tasai kambarys visada buvo mano

Beveik nuo pat pradžių

Na beveik tai reiškia visada

Mėlynas Kambarys su dviem skirtingom mėlynom

 

Kambarys manęs laukia

Jis visada manęs laukė

Su amžiumi kelionės tampa retesnės

Bet Kambarys manęs tebelaukia

 

Viena savaitė ar dvi

Kambariui tai nė motais

Kambarys nieko nelaukia

Kambarys laukia manęs

 

Kambarys yra nebylus

Aš nieko nežinau apie jo kasdienes aušras

Užgimstančias ir pakylančias iš už kalnų

Norinčias prasibrauti vidun pro jį saugančias žaliuzes

 

Kambarys man nepasakoja

Apie ištisom dienom jį kamuojančią depresiją

Savo liūdesį ar abejingumą

Garsams triukšmui bei šviesai

 

Kambarys nėra gyvas

Bet miręs žinoma dar mažiau

Kambarys taip pat nėra koks nors daiktas

Kažkiek erdvė kažkiek tuštuma

 

Kambarys nieko nenutuokia apie būtį

Greičiausiai kaip ir apie kitus kambarius

Kambarys nėra pavydus

Jam nusispjaut ant mano gyvenimo

 

Visgi Kambarys man priduoda jėgų

Kartais netgi apsaugo mane nuo visko atskirdamas

Su amžiumi vis rečiau suteikia jėgų

Vis dėlto Kambarys kartais šitai padaro

 

Šiandien iš Kambario išvydau

Pirmąjį šių metų sniegą nuklojusį

Langą iš lauko pusės kalnuose

Tą plotelį stiklo kurs rodės toks plonas

 

Sniego dribsniai neryžtingai dribo tirpo

Tarsi vengė paliesti žemę

Galiausiai prie jos prigludę

Nusidažė alyvine pavargusio dangaus spalva

 

Dar iš Kambario girdėjau

Šarlotės kambary skambant šiek tiek nesuderintą pianiną

Janas (pianinas) drauge su Yvanu (akordeonas)

Visai šauniai tada atliko vieną seną dainą, o aš klausiausi jų

iš tolumos jiems nė nenutuokiant

 

Šiandien iš Kambario skambinau telefonu

Jame rūkiau mąsčiau dūsavau daug dūsavau

Žvalgiausi daug žvalgiausi kas vyksta lauke aplinkui

Net trumpam buvau prigulęs

 

Šiandien pareikalavau Kambario globos

Ir Kambarys man ją suteikė

Bet dabar Kambarys buvo kitoks, visas baltas

Tuščias kaip ertmė, nuogas lyg palata

 

Kambarys teturėjo skurdžią lovą su turėklais

Iš vario ar žalvario

Ir naktinį staliuką galvūgaly

Šiandien jie skirti lygiai taip pat ir Kambariui

 

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008

————————————————

————————————————

 

Vaisingumo jūra*

 

Ištirpęs pavasario sniegas

Subėgo į valkas, į vainiko formos baseinėlius.

Po juos klampoja mūsų kojos, taškosi šaltu purvu.

Kalnai tolumose.

 

Čia triukšmas neaiškus, o tyla įtartina.

Dangus mus akina.

Sausas oras skverbias į uolas ir kūnus.

Jokio kvapo šitam šalty.

 

Keliai paslėpti, užkimšti

Nematomai užmaskuoti vijoklinės augalijos

Ir viena paskui kitą banguojančių kalvų.

O jie juk turės mus nuvesti bent žingsnį už horizonto.

 

Pabėgę žirgai atlėkė čion mums priminti

Kad visa aplink – aptvaras;

Jie virpa lyg debesų pakraščiai,

Sprunka it vėjas paunksmėm.

 

Tas aptvaras dabinas grožiu, kartais laisve,

Kur pasaulis po pasaulio,

Kvaitulys po kvaitulio

Puola smegenis savo išmaniais ginklais.

 

Mechanizmai viešpatauja, jie lyg įtemptos virvės,

Kurios prilaiko jūrą, padeda jai pakilti;

Virvės vardan kiekvienos aušros pakylėja saulę,

O reljefai išstumiami galingais domkratais.

 

Virš šilkinės liūdno peizažo baltumos

Blizgiomis ugnimis štai sušvinta Aušros šventykla

Ji nubunda ir auga apkutuota tomis aukso ugnimis,

Švytėjimu skelbdama pergalę prieš naktį.

 

Stebuklinga šventykla laukine architektūra

Lengvabūdiškai žarstosi pažadais kaip ir vietovėmis;

Kiekvienas pradingstantis mirksnis nusineša ir ją

Kad šioji išdygtų vis kitoje vietoje.

 

Iš jūros gali ją išvysti bet kur: tolimoje saloje,

Pačioje bedugnėje ar akių gelmėse;

Dirbtinis plautis primena dangų,

Jo švelni gaiva tarsi nuostabusis morfijus.

 

Keistas jausmas, kai kažkieno sustingusi ranka

Šiuo akimirksniu lyti jau kitokio mylimojo skruostą.

Keistas juodžemis, kuris pučiasi mums po kojom,

Mus apglėbia savo vijokliais, maitina gyvybe.

 

Visas grožis, aš jį įskaičiau, nyksta viską aiškiai suvokiant:

Begalė putų pasilieja ant kranto su begale raibulių

O visgi tai reiškia, kad jūra čia miršta;

Auganti šiluma jos nebeatgaivins.

 

Gėlių vainikai vysta,

Suknios, visąlaik švarios, susitepa,

Ir vos vienąkart užmerkus akis, mums pasilieka

Vien aitrokas yrančio angelo tvaikas.

 

*Eilėraštis parašytas remiantis poetiniais įspūdžiais, pertaikinamais perskaičius Yukio Mishimos romanų tetralogiją „Vaisingumo jūra“. Tekste veriasi tetralogiją sudarančių romanų pavadinimai: „Pavasario sniegas“, „Pabėgę žirgai“, „Aušros šventykla“, „Yrantis angelas“ – kiekvienam šių motyvų skiriama po tris strofas. Eilėraštyje aprašoma Aušros šventykla – tai, pasak vienos budistinės legendos, klajojanti šventykla, galinti bet kuriuo akimirksniu pasirodyti bet kurioje pasaulio vietoje, bet ją išvysti lemta tik itin tyros sielos žmogui. Paskutinėje strofoje vardijami požymiai, pagal kuriuos budistinėje tradicijoje sprendžiama, kad angelas miršta (vert.past.).

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008

————————————————

————————————————

 

Medžiai

 

Medžiai

Medžiai

Medžiai ir vėl

Medžiai visur

Medžiai plūstantys į visas pasaulio puses

Medžiai tūkstančiais

Dar daugiau medžių

Medžiai žali, raudoni, geltoni

Medžiai nuogi

Mirę medžiai

Bet vis viena medžiai visur

Medžiai

 

Medžiai viską užgrobiantys

Nesibaigiantys medžiai

Medžiai be galo be krašto

Medžiai

Medžiai tarp kurių galėtume pasiklysti

Medžiai šalia kurių galėtume paklysti

Medžiai po kuriais galėtume suklysti

Šūsnis medžių

Medžių okeanas

Medžiai vandenų

Medžiai dykumų

Uolų ir žvirgždo medžiai

Taip pat žemės medžiai

ir tai nėra mažiausia staigmena

Medžiai ugnies

Medžiai šešėlių

Vėjo medžiai

Medžiai geriantys lietų

Medžiai verksniai

Trapūs medžiai

Taip pat medžiai veidrodžiai

Kur kiekviena lapija

Tiksliai atspindi po žvaigždę

Medžiai veidrodžiai

Kur kiekvieną žvaigždės mirktelėjimą

Atliepia lapo virptelėjimas

Medžiai tolimi kaip žvaigždės

Medžiai vieniši kaip žvaigždės

Medžiai gyvenantys kaip žvaigždės

Medžiai mirštantys kaip žvaigždės

Medžiai nakties

Medžiai žemės žvaigždės

Medžiai platybėse

Medžiai kaip ežerai žemėje

Medžiai dangaus atspindžiai

Žali šešėliai ant žemiškos žydrynės

Atvirkšti medžiai

Niekada nesustojantys medžiai

Visada virpantys medžiai

Visąlaik siūbuojantys medžiai

Bet niekada nesusirūpinę medžiai

Medžiai

 

Medžiai

Medžiai nesibaigiančių lygumų

Medžiai pasiduodantys metų laikams

Medžiai kuriantys metų laikus

Atsikartojantys medžiai

Iš savęs atgimstantys

Medžiai

Nors kartais taip nenutinka

O taip nenutinka kai miršta

Medžiai

 

Medžiai sniego

Medžiai kaip polaidis

Medžiai kaip sniego keteros

Medžių lavinos viską šluojančios kalnuose

Medžių plūstys prapliūpos smogiančios į šlaitus

Medžiai tirštu žaliu sluoksniu

Ištystantys kaip liežuviai

Nuo viršaus

Nuo jų įsišaknijimo vietų

Medžiai ištystantys nuo kalno viršūnės

kai po jų nebelieka nieko

Vien medžiai laižantys žemę

ligi pat namų durų

 

Medžiai

 

Medžiai tampantys kliūtimi

Medžiai užtveriantys

Medžiai trukdantys

Medžiai užgulantys erdvę jos atkarpas

Medžiai įdėmiai įsižiūrintys

Medžiai užstojantys dangų ir visa kiek užmato akys

Medžiai, kuriuose susipainioja elektros laidai

Medžiai suskaldantys asfaltą

Medžiai griaunantys miestus

Medžiai vešlūs painūs tankūs susiraizgiusiomis šakomis

Medžiai kardai ir medžiai skydai

Taip pat tuščiaviduriai medžiai

Tarp jų

Medžiai su olomis ir stalaktitais

Medžių vidus su lapija kaip katedra

Tad joks lietus jo nepasiekia

Vidus medyje prieglaudoje

Vidus medyje ertmėje

Vidus kaip kambarys

Vidus it siena

Vidus tarytum butas

Vidus architektūros dalis

Neaprėpiamas medžio vidus

Milžiniškas medžio vidus

Kuriame visgi leista būti tik paukščio lizdui

Medžiai slėptuvės

Medžiai

 

Medžiai visur

Medžiai į kuriuos susipjausto ir numiršta rūkai

Medžiai debesų žudikai

Medžiai apsirengiantys nudirtais debesų kailiais

Medžiai besipuošiantys negyvais debesų nėriniais

Medžiai apsimuturiuojantys debesų šalikais ir apiplyšinėjusiu šilku

Medžiai kaip šokantys skeletai apsikarstę senomis suirusiomis drapanomis

Medžiai skeletai mirties šokyje

Medžiai stebuklingai šokantys be judesio

Medžiai medinėmis kojomis

Medžiai bjauriomis galūnėmis

Liguistai liesi, stokojantys gyvybės ir judrumo

Medžiai it griaučiai

Mirtinai gąsdinantys

Medžiai visuomet pasiruošę numirti ir niekada nemirštantys

Medžiai apgaunantys laiką

Juo nepasinaudojantys

Jo nesuvokiantys

Apleisti medžiai

Vieniši medžiai

Arba grupėmis gyvenantys medžiai

Medžiai be nekantravimo

Medžiai

 

Medžiai bejausmiai

Medžiai kurio šerdį raižom skaptuojam

Kuriuos pjaustinėjam žievinam skaldom

Luošinam pjaustom peiliuojam

Žeidžiam kankinam

O jiems tai nė motais

Medžiai tyleniai

Visada žvelgiantys į dangų

Visada trokštantys jame atsidurti

Visada trokštantys palikti žemę

Nuo jos pabėgti

Medžiai amžiais bėgantys nejudėdami

Bėgantys vertikaliai

Nedalyvaujantys pabėgime pasmerktame iš anksto

Nors kas žino?

Medžiai, kuriems greičiausiai pavyksta pabėgti

Medžiai greičiausiai laimintys lažybose

Mums to nepastebint

Pagal jų pačių taisykles

Medžiai su medžių taisyklėm

Medžiai su medžio gyvastimi

Medžiai su medžio nuovoka

Medžiai su medžio gyvybe

Nesuvokiama, nepasiekiama, nedešifruojama

Lygiai taip pat susiraizgiusia kaip lapija

Medžiai su kitos visatos gyvybe

Medžiai, kuriuos nuo mūsų atskyrė galaktinė bedugnė

Medžiai, kuriuos nuo mūsų atskyrė absoliuti žvaigždinė praraja

Fizinė praraja

Kosminis įtrūkis

Vidinė visatos įplėša

Nes medžiai stovi ant vieno visatos šlaito

O mes ant kito

Medžiai su kuriais tegalime susižvalgyti iš tolumų

Medžiai su kuriais niekada negalėsim nieku pasidalinti

Medžiai su kuriais mus suartina vien atstumas

Medžiai iš kitos karalystės

Medžiai svetimšaliai

Galutinio nesusipratimo medžiai

Nepataisomos atskirties medžiai

Amžinosios baigties medžiai neturėję nė menkiausios pradžios

Medžiai iš tolimiausių erdvės pakraščių

 

Medžiai visgi šalia

Žemėje

Čia pat

Aplink

Visur

Medžiai

 

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008

————————————————

————————————————

 

Įžanga

 

Ilga ir dėmesį kaustančio grožio buvo aimana. Radosi ji giliai krūtinėj iš vieno oro gūsio ir pradingo kitame, vėju vadinamu. Prasidėjo ji biologiniame žmogaus mikro-kosmose ir išnyko taip pat kosmose, tik jau makro-kosmose, toje žvaigždžių kaimynystėje, kuria taip žavisi žmonės.

Bekeliaujant jai parūpo, kad vienas iš medžių vidumi suvirpėtų. Medis buvo kurčias kaip ir visi kiti medžiai, tačiau kupinas jautrumo ir jis krūptelėjo. Aimana skriete praskriejo pievomis ir pro kelias išsiblaškusias mintis, prasilenkė su paukščiu, perskrodė debesį, bet nepadarė jam nieko blogo. Akimirką pasimėgavo oro sūkuriu, pasibuvo ant irgi skrajojančio atklydusio lapo, tik šis buvo be kaltės jausmo, paskui atsidūrė ant plastikinio maišelio, kuriam terūpėjo tik savimi besipuikuojanti laisvė ir komerciniai šūkiai. Akimirkai dingo po fontano čiurkšlėmis ir pasklidusi vandens putose sušvito visomis vaivorykštės spalvomis ir atspindžiais norėdama sužavėti tris praeivius ir fotografą. Vaikai nepastebėjo nieko. Kiek nusivylusi, ji pakilo aukščiau ir atsitiesė, kad atsikratytų liūdesio ir erdvėje plačiau išsidriektų.

 

Ji sutiko tris iš Šiaurės ašigalio skrendančias snaiges, dar neapsisprendusias, kur joms kristi. Nuobodžiaudama ir sušalusi, ji pastebėjo dar vieną paukštį, kuris, pats to nenumanydamas, išmokė ją sklandyti oro srovėmis. Ji ėmė skrieti į kitą pusę. Susimąstė, kokia rimta tapo ir stengėsi likti rami. Ji apsisprendė netapti sąmoninga mintimi ir vėl ėmė kilti tam, kad pasiektų tokį aukštį, kurį vadintume vidurio dangumi arba tarpiniu kosmosu. Ten ji pasijuto kur kas geriau ir užsibuvo – panirdama į apmąstymus apie žemės rutulį su daugybe žemynų ir begale jūrų, su daugybe viršukalnių ir begale bedugnių. Supratusi, kokia yra vieniša, truputį susigraudino, bet ryžosi kilti dar šiek tiek aukščiau. Tą akimirką ji pajuto, kokia ji lengva ir kad kuo aukščiau kyla, tuo lengvesne tampa. Ji ėmė žaisti ir linksmintis. Jos šiuoliukus ir piruetus išdidūs patys aukščiausieji debesys galėjo regėti tik žemai iš apačios. Ji truputį paklaidžiojo ir vėl pradėjo kilti. Ji nepabandė stabdyti. Pajuto, kaip oras vis labiau retėja, jo per maža įkvėpti, jo nebeužtenka gyvybei, jis – iš anapus.

 

Saulė jos nei nudegino, nei apakino – kūno nebuvimas sėkmingai ją ir gelbėjo. Nejausdama nei oro srovės, kuri verstų skrieti, nei gravitacijos, kuri ją sulaikytų, ji tęsė kelionę ir sugalvojo palenktyniauti su pačia savimi. Ėmė greitėti. Tačiau patyrė, kaip senka jėgos ir panoro pailsėti. Bet neįstengė. Ji bandė skrieti lėčiau, bet nepajėgė. Ji pralėkė pro kelis dangaus kūnus, taip gerai ir nesupratusi žvaigždės tai, ar planetos, ne tas jai dabar rūpėjo – ją kaustė visa apimanti baimė – jautė, kaip nyksta ir nieko jau negali pakeisti, nei suprasti, kodėl. Vis dėlto ji išnyko ir pati to nesuprato.

„Ir kas gi galėtų mums suteikti daugiau žmogiškumo?“, – atsiduso po pasivaikščiojimo pailsęs žmogus ir apglėbė sau artimo medžio grublėtą kamieną. Medis krūptelėjo, tik žmogus to nepastebėjo. O po šio pasivaikščiojimo niekas, net pats žmogus, daugiau nebeprisiminė šio atodūsio. Nei šios minties.

 

Vert.past. poetas šį eilėraštį pasirinko vieno eilėraščių rinkinio pradžiai, nes paties rinkinio struktūra primena paprastai prozai būdingą formą – pradedama nuo įžangos ir baigiama epilogu.

Iš prancūzų kalbos vertė Ainis Selena. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008

————————————————

————————————————

 

Praėjusi žiema

 

žinai, žiema

tąkart buvo žvarboka

lyg lūžinėjantys medžiai

šakelės pabirusios aplinkui

 

žinai, orų

prognozės skambėjo

taip apgaulingai

kad stebino visus

 

žinai, o įdomiausia

kai vėjas įsisuka

vėliavas plaiksto

kad net šiurpsta vanduo

 

žinai, aš mačiau visa tai

prie lango stovėdamas

ir visai nenorėjau

ten būti arčiau

 

Iš prancūzų kalbos vertė Ainis Selena. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008

————————————————

————————————————

 

Paskutinysis

 

vieno dar vieno

paskutinio paties pačiausio

kol pilkumoj kasdieniškai

nepražuvau

 

to vienintelio, kuris sušildo

to vienintelio, kurio taip trūksta

paties pačiausio paskutinio

šiai dienai baigti

 

dar vieno bet kokio

kad tik mane jis

drąsintų įkvėptų

iš snaudulio pakilti

 

paskutinio paties pačiausio

žodžio, dar vieno dar kito

kad jais apsigaubęs

viduje nušvisčiau

 

Iš prancūzų kalbos vertė Ainis Selena. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008

————————————————

————————————————

 

Radaras

 

Ramiai sau būti

Daugiau nebe nebejudėti

Ir susikaupus bandyti

Pajausti (tačiau ką?)

 

Nebe nebekalbėti

Klausytis kaip tylu

Kai vienatvėje lieki

Ir kaip ūžauja garsiai tyla

 

Prisijaukinti viską aplinkui

Atomus ir materiją

Ir tai, kas yra daiktai

O kartu ir tai, kas gyva

 

Lėtai pasisukti

Šimtą aštuoniasdešimt laipsnių

Du kartus taip kartoti

Ir visą pasaulį apglėbti

 

Iš prancūzų kalbos vertė Ainis Selena. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008

————————————————

————————————————

 

Jei vieną dieną kaip ir ši

 

Jei vieną dieną kaip ir ši

Jei staiga neliktų nieko

Jei nuo kosminio šalčio

imtų ir užgestų žvaigždės

 

Jei daiktai ledu pavirstų

Jei draugai mane paliktų

Jei jų balsų nebegirdėčiau

visatos spengiančioj tyloj

 

Jei iš aušros kasdienės

Jei daugiau neliktų nieko

Jei ir ji jau būtų paskutinė

o po to vien tuštuma be galo

 

Jei tai būtų ta diena

Diena kai viskas miršta

Ką prieš tai atlikt turėčiau

Kad galėčiau ją be baimės pasitikt?

 Iš prancūzų kalbos vertė Ainis Selena. Versta iš Les Mécaniques. Suivi de Des arbres. À plus dʼun titre éditions, 2008